SAMURAJŲ ĮTAKOS JAPONIJOS ISTORIJAI IR KULTŪRAI TYRIMAS

Latest

Projekto aprašymas:

Žmogaus gyvenimas nuolat kinta, keičiasi visuomenės valdymo ir tarpusavio santykių, bendravimo formos. Nesikeičia tik psichologija: moralinės normos, etikos principai. Ir čia ypatingu pavyzdžiu gali būti samurajai. Šio tūkstančius metų gyvavusio karinio visuomenės sluoksnio įtaka ankstyvajai Japonijai buvo tokia stipri, kad be jo suvokimo sunku suprasti ne tik Japonijos istoriją ir tradicinę kultūrą, bet iš šiandienos aktualijas. Projektas “Samurajų įtakos Japonijos istorijai ir kultūrai tyrimas” skirtas gilinti istorijos žinias, analizuoti, kokią įtaką Japonijai padarė karinio luomo atstovai.

Projekto tikslas:

Pagilinti žinias bei išanalizuoti samurajų įtaką Japonijos istorijai ir kultūrai.

Projekto uždaviniai:

  1. Susipažinti su samurajų istorija;
  2. Išmokti dirbti bei analizuoti istorinę literatūrą;
  3. Ugdyti praktinius gebėjimus ir įgūdžius dirbant su informacijos šaltiniais;
  4. Sukurti internetinę svetainę;
  5. Apklausti moksleivius šia tema (anketos);
  6. Ugdyti savo intelektą ir kompetenciją.

Projekto išvados:

Projektas „Samurajų įtakos Japonijos istorijai ir kultūrai tyrimas“ man padėjo sužinoti daugelį įdomių dalykų apie samurajus, jų įtaką ne tik Japonijos istorijai, bet ir kultūrai, padėjo suprasti, kokia svarbi buvo karinio luomo atstovų įtaka šiai šaliai. Analizuojant savo projekto temą išsiaiškinau, kokia yra samurajų ideologija, kas yra seppuku, bušido, haiku, hagakure ir dar daug įdomių dalykų, susijusių su samurajais. Atlikus projekto praktinę dalį (anketos ir svetainės sukūrimas) padariau išvadas, kurios atitiko mano keltus uždavinius bei tikslus. Viena iš projekto praktinių dalių (anketos) parodė, kad didžioji dalis moksleivių žino ar bent yra girdėję apie karinio luomo atstovus – samurajus. Taip pat daugelis žinojo, kuriame amžiuje jie gyvavo. Nors mokiniai teigė, kad domisi šia tema, tačiau nedaugelis žinojo (vaikinai), kas yra charakiri, hagakure, katana bei naginata. Respondentų buvo klausiama, ar reikalinga internetinė svetainė, kurioje būtų detaliai aprašyta samurajų įtaka Japonijai. Beveik visi atsakė teigiamai. Paklausus, kodėl reikalinga, daugelis atsakė, kad būtų paprasčiau, jog viskas būtų aprašyta vienoje vietoje apibendrintai, detaliai, taip pat, kad tai yra įdomu. Todėl antrajai praktinei daliai pasirinkau internetinės svetainės sukūrimą. Svetainėje pateikiau visą svarbiausią informaciją, kuri padėtų suprasti, kodėl samurajai tokie svarbūs Japonijos istorijai bei kultūrai. Ši svetainė bus naudinga tiems, kurie domisi karinio luomo atstovais. Taigi, projektu „Samurajų įtakos Japonijos istorijai ir kultūrai tyrimas“ galima daryti išvadą, kad samurajai buvo svarbiausi XII-XIV amžiaus Japonijos istorijos bei kultūros dalis. Nes tik šio tūkstančius metų gyvavusio karinio visuomenės sluoksnio įtaka ankstyvajai Japonijai buvo tokia stipri, kad be jo suvokimo sunku suprasti ne tik Japonijos istoriją ir tradicinę kultūrą, bet iš šiandienos aktualijas.

Advertisements

HAGAKURE – SAMURAJŲ KNYGA

 

Samurajaus kelias nuolat lydimas mirties šešėlio. Mirtis samurajui nėra tragedija. Jis ją supranta kaip neišvengiamą dalyką. Žinoma, visi nori gyventi, bet samurajus, kuris žino, kad vis vien mirs, pasirenka garbingą mirtį tuo metu, kai jis yra gerbiamas. Jis nelaukia, kol jo garbė bus paminta, o jis pagyvenęs šiek tiek ilgiau mirs bailio ar šuns mirtimi… Toks požiuris pririša samurajų prie jo pareigos. Iš čia gimsta atsakomybė, sielos ir kūno auka – dedikavimas savo suverenui. Paprasta drąsa – ne dorybė. Tai tik aklas stumimais į priekį, neatsižvelgiant į aplinkybes. Intelektualumas, žmogiškumas ir drąsa yra vertinami bruožai, kurie daro jį žmogumi.
„…jei esi nužudomas mūšyje, tai tavo lavonas turi ryžtingai žvelgti į priešo veidą…“
YamamotoTsunetomo

Hagakure knyga buvo išleista 1716 metais. Ją parašė Yamamoto Tsunetomo. Pats pavadinimas reiškia „paslėpti lapai“. Tačiau knyga įdomi ne vien savo filosofija. Ji buvo parašyta taikos laikotarpiu. Mat maždaug nuo 1700 iki 1800 buvo taika. Kaip japonai sugebėjo išlaikyti drausmingus ir disciplinuotus karius taikos metu? Kaip keistai turėjo pasijusti samurajai, kurie buvo vedini mirties ir garbės, pamatę, kad jų profesija „stovi vietoje“. Šios knygos filosofija yra Edo eros zen filosofijos ir konfucionizmo mišinys. Tikras vyras negalvoja apie pergalę ar pralaimėjimą, jis beprotiškai nardo – tai jį pažadina.

Likimas danguje, šarvai ant krūtinės, sėkmė kovose. Eik i kovos lauką užtikrintas pergale ir tu grįši visiškai nesužeistas. Atakuok, pasiryžęs mirti ir liksi gyvas, trokšk išgyventi ir tu tikrai išvysi mirtį… Kai paliksi namus pasiryžęs jų nebeišvysti, tu juos pasieksi saugiai, jei sunkiai paliksi juos, tikrai nebeišvysi. Pasaulis visą laiką keičiasi, tik karys neturi taip mąstyti, nes jo likimas nulemtas. Uesugi Kenshin (1530-1578)

Kai daimyo Takanobu buvo Bungo kare, priešų pasiuntinys atnešė jam sake ir maisto. Takanobu norėjo paragauti, bet jį sustabdė kiti kariai, sakydami: “Priešo dovanos gali būti nuodingos ir generolas neturėtų jų valgyti”. Takanobu nenustebo. Jis tarė: “Jei net jos ir užnuodytos, tai neturės jokios įtakos”. Jis pasikvietė pasiuntinį, jo akivaizdoje išgėrė tris sake puodelius ir vieną pasiūle pasiuntiniui. Po to išsiuntė pasiuntinį atgal į jo stovyklą. Yamamoto Tsunetomo

Kariui nerūpi kaip jį vadina: žvėrimi ar šunimi; svarbiausias dalykas jam – pergalė. Asakura Norikage (Soteki) (1474-1552)

Japonai keisti savo jumoro ir melancholijos mišiniu. Jie mėgsta vienišumą, uolėtus kraštovaizdžius, vienišas ir nostalgiškas vietas. Tai pripildo jų sielas melancholijos. Joao Rodriques (1561-1633)

Mes išmokstame daug posakių iš savo mokytojų ir senolių tam, kad išvengtume savanaudiškumo. Mes paliekame neigiamą nusistatymą. Sekdami šiomis senovės idėjomis, mes kovojame su daugeliu. Tačiau nereikia pamiršti įsiklausyti į kito nuomonę, nes kelių žmonių mintys randa tiesesnį kelią nei vieno. Yamamoto Tsunetomo

Visi samurajai mokosi kovos meno, bet žinių panaudojimas blogam, norint išsiskirti iš kitų, pasiekti neleistino tikslo. Argumentai gali būti traktuojami dvejopai. Antruoju atveju jie gadina kario sielą. Šito priežastis – visiškas interpretavimo nebuvimas. Kaip ir pupelių padažas, kuris kvepia pupelių padažu, yra blogas, taip ir karys – pedantas. Daidoji Yuzan

Mokymasis žmogui, kaip šakelės ir lapai medžiui. Galima sakyti, kad vienas be kito jie negali egzistuoti. Mokymasis – ne vien knygos. Tai ir tai, ką mes darome, kaip keičiame savo gyvenimo būdą. Žmogus, gimęs kario namuose, išmoksta tvarkos ir lojalumo. Per mėnesį jis išmoksta apie 30 taisyklių. Galų gale, jis tampa daug geresnis. Toks žmogus skirsto savo protą į tris dalis: jis išmeta iš galvos blogas mintis, priima idėjas, kurios yra geros ir tampa artimas savo išminčiai. Toks žmogus turi būti vertinamas labiau už tą, kuris žino daug, bet nesuvaldo savo potencialo. Takeda Shingen(1521-1573)

Žmogus savo gyvenimo pradžioje ignoruoja ir neigia viską aplink. Vėliau, pažinęs gyvenimą ir įgijęs patirties, jis ima mokytis. Jis supranta mokslo svarbą… Tačiau nereikia pulti i kraštutinumus: žmogus turi būti mokslo šeimininkas, o ne jo vergas, kad galėtų naudotis šiuo tada, kai nori. Yagyu Munemori(1571-1646)

Vedybos – yin ir yang sąjunga. Į tai negalima žiureti nerimtai. Štai ką sako trisdešimt devinta hexagrama iš “Pasikeitimų knygos”: “Vedybos negali kelti chaoso, tai turi reikšti harmoniją. Jei taip nėra, tai tikrasis gyvenimo laikas dings.” Iš tikro yin ir yang sąjunga simbolizuoja harmoniją. Šis simbolis matosi po eilute. Tai ir yra yin ir yang. Buke Shohatto

Kovos menų laukas pilnas apsišaukelių. Jie ieško pelno ir populiarumo. Šito pasekmė – rimtos žaizdos. Miyamoto Musashi(1584-1645)

Žmogus tobulai įvaldęs kovos meną, nenaudoja kardo – jo priešininkas nusižudo pats. Kai jis naudoja kardą, tai duoda gyvybę. Kai žudymas yra įsakymas, jis žudo, kai gyvybės suteikimas yra įsakymas, jis ją suteikia. Žudydamas jis negalvoja apie žudymą, duodamas gyvybę, jis negalvoja apie davimą. Nes žudant arba duodant gyvybę, nėra ginamos kieno nors teisės. Jis nemato “to” ar “ano”. Jis nediskriminuoja. Jis puikiai žino, kas yra kas. Jis eina vandeniu lyg tai būtų žemė, o žemė lyg tai būtų vanduo. Šis žmogus valdo save ir niekas negali jo išgąsdinti. Takuan

Žmogus, kuris daro gerus darbus ir tikisi, kad tai bus įvertinta, elgiasi geriau, negu darydamas blogus, bet žmogus, kuris daro gerus darbus ir nesitiki, kad ateityje jo poelgiai bus įvertinti ar atpažinti, elgiasi dar geriau. Dogen(1200-1253)

Neteisybė yra tas pats, kaip gera ir pikta, bet neigti plonyti skirtumą būtų kvaila. Žmogus gali elgtis teisingai, bet daryti pikta. Juk samurajus, kuris žudo priešus elgiasi teisingai žvelgiant jo akimis, bet jo poelgis neša pikta priešo giminėms. Todėl kartais būna sudėtinga atskirti gerą nuo blogo, o teisybę nuo netiesos. Tikras samurajus besielgdamas blogai pasuka netiesos keliu, kuris yra lengvesnis: žudyti ir griauti yra lengviau negu kurti ir padėti. Šis karys nebėra samurajus, nes parodo savo bailumą ir piktą sielą. Jis bijo sunkumų. Daidoji Yuzan

Mąstyk teisingai, net jei ir nesimeldi. Gerbk tuos, kurie yra virš tavęs ir būk gailestingas tiems, kurie yra žemiau tavęs. Tokiu būdu, net jei tu ir nesimeldi, tave lydės dangaus palaima. Bet būk atsargus, net jei tu ir meldiesi, bet neseki šiu principų, tave apleis dievų globa. Hojo Soun

Netrokšk perdėtai ginklu, kuriuos padarė garsūs meistrai. Net jei ir įsigysi kardą už 10,000 monetų, tave vistiek įveiks 100 iecių, kurių vertė bus po 100 monetų. Išleisk 10,000 monetų ietims ir apginkluok 100 vyrų, taip galėsi apsiginti karo metu. Asakura Toshikage(1428-1481)

Negali valdyti imperijos be ekonomikos ir taupumo. Tai turi didžiulę reikšmę visoms gyvenimo srytims, bet daugelis žmonių nesupranta žodžio “taupumas”. Jie mano, kad turi daryti tik tą, ką ketini. Tokugawa Ieyasu(1542-1616)

Zen filosofija neturi jokių paslapčių, išskyrus rimtus apmąstymus apie gyvenimą ir mirtį. Takeda Shingen(1521-1573)

ISTORIJA APIE 47 RONINUS

 

Ši tikra istorija, turbūt pats geriausias samurajų bushido kodekso idealų iliustravimas. Istorija prasidėjo 1701 metais. Reliatyvios taikos Tokugava shogunato metu. Shogunas Taunayoshi gyveno Edo, o imperatorius, kuris tuo metu turėjo mažai realios politinės galios, gyveno Kyoto. Norėdamas išreikšti pagarbą, shogunas siuntė pasiuntinius su dovanomis žiemą, o imperatorius siųsdavo shogunui pavasarį. Norėdamas gauti imperatoriaus dovanų, Tsunayoshi paskyrė du jaunus daimyo. (Naganori Asano-Takuminokami ir Munehare Date). Šie valdytojai buvo jauni ir nepatyrę, todėl asistentu buvo paskirtas Yoshinara Kira-Kozukenosuke. Kira buvo labai gobšus ir pasipūtęs. Jis nemėgo Asano, nes šis neparodė reikiamos pagarbos (nesiuntė dovanų ir t.t.). Kira naudojosi kiekviena proga, kad viešai pažemintų Asano. Po kelių išnaudojimo mėnesių Asano tolerancija išgaravo.

Vieną kartą, kai Kira eilinį kartą įžeidė Asano, šis išsitraukė savo kardą ir menkai sužeidė Kira (tačiau jis tai padarė imperatoriaus pilyje, be to paties shoguno akivaizdoje). Tsunayoshi įsakį Asano nedelsiant įvykdyti seppuku. Kira nebuvo niekaip nubaustas. Jam net buvo leista tęsti oficialias pareigas. Tačiau Asano vasalams šis įvykis pasirodė neteisingai suprastas. Jie pyko ant Kira ir laikė Asano bausmę perdėta.

 Pagal įstatymus, kai lordas-samurajus pasidarydavo seppuku, tai jo pilį konfiskuodavo shogunas, šeima prarasdavo paveldėjimo teisę. O jo vasalai samurajai tapdavo roninais (samurajais be šeimininko). Asano samurajai skilo i kelias sroves. Vieni atsisakė atiduoti pilį shogunui ir norėjo atkeršyti Kirai, o kiti manė, kad reikia gerbti įstatymą ir pasiduoti taikiai. Oishi Kuranosuke, Asano konsulas, norėjo išsaugoti Asano klaną. Tačiau, jam įsakė pasitraukti jaunesnis Asano brolis. Oishi ir 59 samurajai paklausė Asano, kaip savo senjoro giminaičio. Tačiau jie prisiekė atkeršyti Kirai, tuo atstatydami Asano garbę.

Samurajai išsiskirstė po kaimus. Pats Oishi per metus gavo girtuoklio ir lošejo vardą, tačiau jis tai darė, kad apgautų shoguno ir Kiros šnipus. Ir jam pavyko. Po kelių metų, slaptame susitikime, Oishi susitiko visus samurajus. Tačiau paėmė su savimi tik 46 vyrus. Kitus 13 jis išsiuntė namo į šeimas. 1702 metų gruodį, 47 roninai užpuolė Kiros namus. Juos saugojo 61 gerai ginkluotas sargybinis. Samurajai baigė mūšį nepraradę nė vieno savo žmogaus. Pati Kira rado pasislėpusį arbatos name. Jam buvo leista pasidaryti seppuku, bet jis nesugebėjo, todel Kirai nukirto galvą. (Tai sutrypė Kiros garbę ir gerą vardą). Samurajai nunešė Kiros galvą i Sengaku-ji šventyklą, kur buvo palaidotas Asano. Šis poelgis turėjo nuplauti gėdą nuo Asano klano.

Oishi ir visi samurajai buvo pasiruošę mirti už savo poelgį, todėl nusiuntė pasiuntinį shogunui. Shogunas Tsunayoshi visai nesupyko. Jį maloniai nustebino karių lojalumas ir atsidavimas. Jis ilgai svarstė ir nusprendė leisti visiems roninams mirti kaip tikriems garbingiems samurajams. Jiems buvo paskirti net liudininkai. Tik pats jauniausias samurajus, kuris atneše šią žinią shogunui, buvo atleistas nuo bausmės. 1703 metų vasarį 46 roninai įvykdė masinę savižudybę. Visi buvo palaidoti šalia savo sinjoro Sengaku-ji šventykloje.

Kasmet tūkstančiai japonč aplanko šią šventyklą. Šiuo poelgiu atiduodami pagarbą 47 roninams, kurie pasiaukojo iš pagarbos savo šeimininkui ir Bushido kodeksui.

  

HAIKU – NERIMUOTOS EILĖS

 

Nemanykite, kad samurajai buvo antžmogiai, kuriems buvo niekas neįdomu.  Anaiptol. Daugelis samurajų rašė haiku. Tai nerimuotos eilės, kurios dažnai buvo susijusios su gamta. Kai kurie net tapydavo paveikslus iliustruoti savo eilėms. Čia yra keletas haiku pavyzdžių.

Hôjô Ujimasa

1538-1590

Rudens vakaro vėjau,
Nupūsk šalin besikaupiančius debesis
Virš mėnulio vaiskios šviesos
Ir migla, kuri dengia mūsų protą,
Ir pats lėk šalin
Dabar mes išnykstame,
Ką gi, ką turime apie tai galvoti?
Iš dangaus mes atėję.
Dabar mes galime vėl grįsti.
Tai bent jau požiūris iš vieno taško. 
 

Minamoto Yorimasa

1104-1180

Kaip supuvęs rastas
Iki pusės užkastas į žemę –
Mano gyvenimas, kuris
Nežydejo, artėja prie tokio liūdno galo.
 
Ota Dokan
1432-1486

Ar aš nežinojau,
Kad jau buvau miręs
Aš būčiau apverkęs
Savo gyvenimo praradimą. 
 

Ôuchi Yoshitaka

1507-1551

Abu, ir nugalėtojas,
Ir nugalėtasis yra,
Bet taip pat yra ir rasos lašai,
Bet taip pat yra ir žaibai –
Štai kaip turėtume žvelgti į pasaulį.
 

Shiaku Nyûdo
1333

Laikydamas kardą prieš save,
Aš perkirtau tuštumą pusiau;
Didžios ugnies viduryje,
Su gaivinančio vėjelio srove!
 

Takemata Hideshige

(po to kai buvo nugalėtas Shibata Katsuie)

Ar Ashura
Pavergs tokį žmogų kaip aš?
Aš gimsiu vėl…
Ir tada aš nukirsiu galvą
Tau, Katsuie…
 

Tokugawa Ieyasu

1542-1616

Skirtingas oras praeina, o atsimename visada vienodą.
Vienintelis skirtumas, kad negali nieko pasiimti kartu.
O, kaip malonu! Vienas miegas, bet du pabudimai.
Šis sapnas apie nykstantį pasaulį! Apverkite ankstyvą saulėlydį!
 

Toyotomi Hideyoshi

1536-1598

Mano gyvenimas
Prasidėjęs kaip rasa
Išnyko kaip rasa.
Visi Naniwa
Kuria svajonę po svajonės.
 

 Uesugi Kenshin

1530-1578

Net viso gyvenimo klestėjimas telpa viename sake puodelyje;
Keturiasdešimt devynių metų gyvenimas išnyko kaip dumas;
Aš nežinau nei kas yra gyvenimas, nei mirtis.
Metai seka metus, bet tik svajonėse.
Ir pragaras ir dangus liko užnugary;
Aš stoviu mėnulio aušroje,
Laisvas nuo negandų debesų…

 

 

 

SAMURAJŲ GINKLAI

 

Samurajams – ginklas buvo ištikimiausias draugas ir padėjėjas. Tik ginklas padėjo samurajui pasiekti jo tikslą. Tai liudija faktas apie kardų vardus. Samurajus suteikdavo savo kardui varda, kuris simbolizavo kardo sąvybes arba dvasinę buseną. Šių karių manymu, tai suteikdavo kardui nepaprastų galių, jį „atgaivindavo“.

Patys seniausi kardai buvo tači. Jie naudoti žiauriose feodalinėse klanų kovose. 14 a, kardų aukso amžiuje, kardų ilgis siekdavo net metrą. Tai buvo žiaurūs ginklai, ir ypač buvo vertinamas kardo aštrumas.

15 a atsirado poreikis trumpesniems kardams, kuriuos būtų patogu nešioti prie juostos. Tada ir atsirado katana ir vakizaši. Jie buvo plačiai naudoti 16 a, kovojančių žemių laikotarpiu.

Nuo 17 a pradžios, Japonijoje įsigalėjus taikai ir prasidėjus Edo laikotarpiui, kardas tapo daugiausia puošmena, samurajaus simboliu. Paplito paprotys nešioti juo poroje: katana ir vakizaši kartu. Kardo makštis, išvaizda daug pasakodavo apie jį seginčio samurajaus rangą.

1867 m., po Meidži restauracijos, samurajams buvo uždrausta nešiotis kardus. Toks pasikėsinimas į tradiciją, kuriai daugiau nei tūkstantis metų, išdidžios karių kastos nebuvo lengvai priimtas, todėl imta nešioti medinį katana. Nors nepavojingos “lazdos” ir užgožė ašmenis, tačiau katana – “samurai siela” išliko gyva.

Naginata. Šie ginklai buvo plačiai naudojami keliaujančių vienuolių, bei sohei karių. Patyrusio kario rankose šis ginklas sėdavo mirtį aplink. Dėl savo ilgio, svorio ir ašmenų dydžio šis ginklas buvo pranašesnis prieš kitus. Šį ginklą naudojo ne tik samurajai, bet ir jų žmonos, kurios likdavo ginti pilies, kai samurajų nebūdavo.

Yari. Yari – dažnai kavalerijos naudojama ietis. Nedidelis pėstininkų būrelis ginkluotas šiomis ietimis gali sulaikyti nemažą raitelių būrį. Ši ietis nėra pritaikyta mėtymui. Ja naudojosi ne tik samurajai, bet ir paprasti kariai (ashigaru).

Saya. Saya – pirmiausiai gynybinis, o tik vėliau puolamasis ginklas. Juo galima blokuoti priešininko smūgius ir sėkmingai kontratakuoti. Jis nėra aštrus, kaip gali pasirodyti, bet sunkus ir tvirtas.

Tetsusen, ty jyng jy ir kama. Tetsusen (vėduoklė), kama (kirvukai-kabliai) ir ty jyng jy (aštrūs kabliai) yra egzotiški ginklai. Jų technika labai sunki, tačiau įvaldyta yra labai naudinga ir pavojinga priešininkui.

Sansetsu. Sansetsu, taip pat labai praktiškas ginklas. Jis gali susidėti į ilgą lazdą arba išsilankstyti į nunchaku iš trijų dalių. Tokia konfigūracija praverčia blokuojant ir nuginkluojant, o taip pat paralyžiuojant priešininką.

Samurajų šarvai buvo naudojami dideliuose mūšiuose, dažnai kavalerijos. Šiaip buvo gana nepatogūs ir nepraktiški kovojant dvikovoje. Jie varže judejimo laisvę ir apribojo galimybes labiau negu kimono.

  

 SAMURAJŲ KODEKSAS BUŠIDO 

 

Žmogaus gyvenimas nuolat kinta, keičiasi visuomenės valdymo ir tarpusavio santykių, bendravimo formos. Nesikeičia tik psichologija: moralinės normos, etikos principai. Ir čia ypatingu pavyzdžiu gali būti samurajai. Šio tūkstančius metų gyvavusio karinio visuomenės sluoksnio įtaka ankstyvajai Japonijai buvo tokia stipri, kad be jo suvokimo sunku suprasti ne tik Japonijos istoriją ir tradicinę kultūrą, bet iš šiandienos aktualijas.

Nerašytas bušido kodeksas nusakė samurajaus, “tikro” arba idealaus kario, elgesį feodalinėje visuomenėje. Pradžioje traktuotas kaip “žirgo ir lanko” kelias, vėliau ėmė reikšti “kario, samurajaus kelias”. Be to, žodis “do” verčiamas ir kaip “pareiga”, “moralė”, kas atitinka Kinijos filosofinę tradiciją, kurioje “kelias” yra tam tikra etinė norma (dao-de).

Bušido išėjo ir pirminių gimininės visuomenės tradicijų ribų ir įtraukė budizmo bei konfucizmo dogmas. Jis tapo kario kodeksu, kartu būdamas ir įvairių religinių mokymų (budizmo, konfucizmo ir šintoizmo) dalimi. Samurajai jį laikė psichinės ir kūno higienos vystymo metodu. Karys privalėjo suvokti savo moralinę pareigą, vertinti savo poelgius ir prisiimti jų pasekmes (tame tarpe, charakiri). Samurajų etika buvo feodalinės visuomenės moralės, dakotu (kiniškai, dao-de), dalis.

Bušido principai feodalizmo laikais nebuvo apjungti į jokį rašytinį sąvadą, nebuvo jo priežiūros institucijos. Tačiau jie atsispindėjo legendose apie vasalų ištikimybę, panieką mirčiai, samurajų drąsą. Į valdžią atėjusio Takugava Ijejasu nurodymu buvo parengtas “Išdėstymas apie samurajų gimines”, nusakęs samurajų elgesį tarnyboje ir asmeniniame gyvenime. Kitu kūriniu, skirtu bušido nuostatoms, buvo 20 tomų Takedo Singeno žygdarbių aprašymas, kurio autoriai Kosakas Dandze Nobumasas ir Obatas Kagenori. Vėliau pasirodė Daidodzi Judzano (1639-1730) “Karo menų pradmenys, o 1716 m. Pagaliau pasirodė 11 tomų knyga “Paslėpta lapijoje” (Chagakure), tapusi buši “šventraščiu”. Ji priklausė vienuoliui Jamamoto Cunetomo, buvusiu Saga klano samurajumi pietų saloje Kiusiu. Mirus šeimininkui Nabesimui Naosige, kuriam tarnavo 10 m., Jamamoto “apsikirpo” ir visą likusį gyvenimą skyrė samurajų garbės normų apibendrinimui.

Bušido reikalavimai tiksliai apibrėžti D. Judzano “Pagrinduose”:

  • Tikra drąsa yra gyventi tada, kai teisinga gyventi, ir mirti, kai teisinga mirti;
  • Mirti reikia eiti aiškiai suvokiant, kas privalu samurajui ir kas žemina jį;
  • Reikia pasverti kiekvieną žodį ir klausti savęs, ar tiesa tai, ką ruošiesi sakyti;
  • Reikia jausti saiką maitinantis ir vengti išlaidavimo;
  • Kasdieniniuose reikaluose prisiminti apie mirtį ir tai saugoti širdyje;
  • Gerbti “kamieno ir šakų” taisyklę ir niekada jos nepamiršti (tėvai – kamienas; vaikai – šakos);
  • Samurajus turi būti ne tik pavyzdingas sūnus, bet ir ištikimas pavaldinys. Jis niekada nepaliks šeimininko;
  • Ištikimybė, teisingumas ir drąsa yra trys pagrindinės samurajaus dorybės;
  • Jei samurajus, gulėdamas lovoje, išgirs pokalbį apie savo šeimininką arba norės pats ką nors pasakyti, jis turi atsistoti ir apsirengti.

 

8 pagrindiniai Bushido kodekso principai:

  • Jin – užjausti ir suprasti paprastus žmones
  • Gi – laikytis etikos taisyklių
  • Chu – nuolat rodyti lojalumą savo senjorui
  • Ko – gerbti ir rūpintis tėvais
  • Rei – gerbti aplinkinius
  • Chi – plėsti išmintį nuolat mokantis
  • Shin – būti visada teisingu
  • Tei – nuolankiai rūpintis senais

 

 

 Samurajų moralė formavosi kartu su siogunato sistema, tačiau jos ištakos gerokai ankstesnės. Nitobe Inadzo jos pagrindiniais šaltiniais laikė budizmą ir šinto, o taip pat Konfucijaus ir Men-czi mokymus. Mat Kinijos kultūra greit išpopuliarėjo tarp aristokratų ir paplito tarp samurajų. Ypač stipriai bušido paveikė budizmo mahajanos kelias, į Japoniją atėjęs 522 m. O populiariąja budizmo šaka tapo „dzen“. Iš jos, pvz., bušido perėmė griežtos savikontrolės idėją. Savikontrolė ir savitvarda tapo samurajų dorybe. Dzen meditacija stiprino samurajų užtikrintumą ir šaltakraujiškumą mirties akivaizdoje – vyriškai išeinant į „mū“ (nebūtį).

Iš konfucizmo pirmiausia perimta „ištikimybė pareigai“, paklusnumas šeimininkui, o taip pat moralinio vystymosi reikalavimas. Jis skatino darbo (ypač, valstiečių) niekinimą (tai buvo Men-czi sistemos, viešpataujančios klasės vadovavimą paskelbusios visuotiniu įstatymu, pagrindas).

Pagrindiniais bušido principais buvo ištikimybė siuzerenui bei ginklo garbė, o ne lojalumas monarchui ar patriotinis nusiteikimas visos Japonijos atžvilgiu. Didelė svarba teikta ir katakiuti, kraujo kerštui, įteisintam kaip moralinio teisingumo jautimą.

Greta ištikimybės buvo pareigos principas, kuris buvo suprantamas “gyvenimo prasmė ir įstatymas”, “dvasios ir veiksmų tiesmukiškumas” arba “teisingumas”. Iš teisingumo buvo išvedama kilnumo samprata – tai “dvasios savybė priimti sprendimą… pagal sąžinę, nesvyruojant: ‘Mirti, jei reikia, žudyti – kai reikia’”. Japonų kalboje pareiga išreiškiama žodžiu “giri” (pažodžiui, teisingas principas), kilusiu iš “giši” (ištikimas vasalas, garbingas žmogus, kilnus žmogus). Renkantis tarp pareigos (giri) ir jausmų (nindzė), visada pirmenybė pareigai.

Kitas esminis reikalavimas buvo asmeninė drąsa, kurios pavyzdys – Takedo Singeno gyvenimas. Tai buvo fizinės ištvermės, psichinės savitvardos ir paniekos mirčiai vaisius. Tačiau bušido pripažino tik protingą drąsą; betikslė mirtis laikyta “šuniška mirtimi”.

Kuklumo principas pasireiškė besąlygišku eilinių karių paklusnumu, galvos nepakėlimu priešais šeimininką. Jam artimas buvo “mandagumas”, suprantamas kaip kantrumas, pavydo ir pykčio nebuvimas. Tobuliausia savo forma mandagumas, konfucizmo supratimu, priartėjo prie meilės. Mandagumo tobulinimui buvo skirti nuolatiniai užsiėmimai manierų lavinimui, harmoningai suderinančius visus organus.

Buvo daug ir antraeilių principų. Susivaldymas buvo išvystytas iki tobulybės. Dvasinė savitvarda laikyta bušido idealu, todėl laikyta dorybe. Puikus pavyzdys – charakiri. Panieka mirčiai buvo būdinga visai daosizmo-budizmo sistemai, nes žmogaus gyvenimas tik grandis nuolatiniame atgimimų rate. Būties laikinumas yra visos japonų kultūros pagrindas. Dzen meistro Roano eilėraštis perteikia tą visuotinę tiesą:

Su kuo palyginti tavo kūną, žmogau?
Gyvenimas šešėlis, tarsi rasa ant žolės,
tarsi akių mirktelėjimas.

Savidisciplina, pagilinta išradingais reglamentais, vertė samurajų visur elgtis garbingai, kas, anot budistinės sampratos, teigiamai veikė karmą ir užtikrino laimę būsimuose atgimimuose. Dzen samurajams skiepijo ne tiesiog abejingumą mirčiai, o netgi tam tikrą meilę jai: “Bušido, Kario kelias, reiškia mirtį. Kai pasirinkimui yra du keliai, rinkis vedantį į mirtį. Nesvarstyk! Nukreipk mintį į pasirinktą kelią, ir eik! Kasryt mąstyk, kaip reikia mirti. Kas vakarą atgaivink protą mintimis apie mirtį. Ir tegu taip būna visad”.

Uesugi Kensinas, buvęs, kaip ir jo amžinas varžovas Takeda, “atverstasis” (arba pasauliečiu vienuoliu, niu-do), aistringu dzen adeptu, mokė vasalus: “Kurie įsikibę gyvenimo, miršta, o kurie nebijo mirties, gyvena. Viską nulemia dvasia. Siekite dvasios, įvaldykite ją ir suprasite, kad yra jumyse kažkas aukščiau už gyvenimą ir mirtį, – kas neskęsta vandenyje ir nedega ugnyje”.

Sugebėjimas atsiriboti nuo šurmulio, gyvenimo kasdienybės, karo meto žiaurumų buvo labai vertinamas. Nuo jaunų dienų vaikinams ir merginoms buvo diegiamas menas “matyti amžinybę žiede”. Mėgdžiojant kinų klasikus, toks gyvenimo būdas, kai žmogus net ties mirties ir gyvenimo briauna gali mėgautis kraštovaizdžio grožiu, Japonijoje vadintas furiu (kiniškai, fenliu), kas reiškia “vėjas ir srovė”. Jo ypatingi pasireiškimu tapo paplitęs samurajų paprotys prieš mirtį sukurti “atsisveikinimo” eilėraštį, dažniausiai gamtos lyrikos žanru.

Garbės jausmas buvo ugdomas nuo vaikystės. Kariai griežtai saugojo savo “gerą vardą” – gėdos jausmas samurajui buvo sunkiausias. Tad garbė ir šlovė buvo vertinama labiau už gyvenimą. Neveltui atsirado posakis “samurajaus žodis šventas” – nes samurajai niekino melą. Tačiau tai netrukdė jiems pateisinti pagyras ir gudravimus, kurią buvo galima pavadinti “karine”, o jų išvystytas estetizmas dažnai ribojosi su sadizmu. Galbūt todėl japonų kalboje nėra žodžio “melas”, o “uso” naudojamas kaip tiesos (makoto) arba fakto (chonto) neigimas.

Samurajus turėjo būti gailestingas. Tai nebuvo tik aklas impulsas, o pasireiškė tam tikrame santykyje su teisingumu, nes reiškė gyvybės išsaugojimą arba jos atėmimą. Karo etiketas reikalavo nepralieti silpnesnio nugalėto priešininko kraujo.

Japonų karį nuo vaikystės mokė niekinti prekeivius ir pinigus – ir jo sąžinė turėjo būti “nepaperkama”. Nemokantis susigaudyti piniguose samurajus buvo laikomas gerai išauklėtu.

Nors atrodytų, kad dauguma bušido principų priimtini, tačiau jie buvo taikomi tik samurajų sluoksniui. Bendraujant su prasčiokais, samurajus buvo pasipūtęs ir “pasikėlęs”. Apie jokį mandagumą negalėjo būti ir minties. Daugybėje karų, trukusių daug amžių iki pat šalies suvienijimo 17 a. (sioguno Tokugavos), samurajai, kuriems buvo svetimas žmogaus gyvenimo vertės supratimas, įvykdė begalę žiaurių poelgių, nevaržė žudynių ir ugdė bruožus, priešingus žmogiškumui.

Kiekvienas nužudymas turėjo stiprinti samurajaus drąsą. Iš čia kildinamas ir kimo- tori paprotys. Pagal šinto, drąsos šaltinis yra kepenys (kimo). Tai buvo laikoma, kad suvalgius nugalėto priešo kepenis, gausi naują drąsos porciją. Ypač aršūs samurajai perkirsdavo priešą pusiau nuo kairio peties iki dešinio šono kesa-giri (vienuolio apsiaustas) judesiu ir, išplėšę jo kepenis, rydavo juos.

Japonų tyrinėtojai linksta laikyti, kad japonų etikos pagrindu yra “on” idėja – “atpildo už dorą”. Iš čia kildinama hierarchiniai ryšiai ir santykiai tarp žmonių. Visose Tolimųjų rytų kosmogonijose Visata laikoma vieningu milžinišku organizmu, gyvybinės bioenergijos produktu (ki, arba kiniškai, ci)., be galo besiskaidančiai į dalis, sudarančias įvairiausius junginius. Žmogus, vienas tokių junginių, negali būti nuošaliai nuo aukštesnio lygių junginių: šeimos, giminės, klano, valstybės – ir toliau Azijos, Pasaulio, Visatos. Šintoizmo doktrina kokutai (valstybė, kaip vientisas kūnas), kai jos vadovu yra imperatorius, puikiai pasipildė konfucizmo mokymu apie “pasaulio šeimą”.

Praktiniu samurajaus keliu įgyvendinant „dėkingumo pareigą“ buvo 5 klasikinių „pastovumų“ laikymasis: humaniškumo, teisingumo, geranorystės, išminties ir teisumo. Tai turėjo reglamentuoti, pagal konfucizmo kanoną, pagrindinius santykius (go rin): tarp šeimininko ir tarno, tėvo ir sūnaus, vyro ir žmonos, vyresniojo ir jaunesniojo bei tarp draugų.

 

CHARAKIRI

 

Glaudžiai su bušido, kaip moralės dalis, susijęs charakiri ritualas, atsiradęs feodalizmo atsiradimo ir vystymosi laikmetyje. Samurajai nusižudydavo įžeidus jų garbę, padarius nepadorų dalyką, savo šeimininko mirties atveju arba, kai ritualas galutinai susiformulavo, teismo sprendimu už nusikaltimą. Charakiri buvo samurajų privilegija, parodanti, kad jie gali laisvai disponuoti savo gyvybe, pabrėždami dvasios stiprybę ir savitvardą, panieką mirčiai. Buvo aiškiai nurodyta, kad charakiri yra privilegijuotų sluoksnių garbinga mirtis, ir kad žemesnieji sluoksniai jokiu būdu negali juo naudotis.

Pažodžiui, „charakiri“ reiškia „perrėžti pilvą“. Tačiau terminas turi ir slaptą reikšmę – tas pats hieroglifas „chara“ japonų kalboje reiškia „pilvas“, „siela“, „ketinimai“, „slaptos mintys“. Pagal dzen budizmą, svarbiausiu gyvybiniu žmogaus organu yra ne širdis, o pilvo sritis. Tad japonai pilvą laikė emocijų šaltiniu, o jo perrėžimas tarsi reiškė visų slaptų ir tikrųjų ketinimų parodymą, sumanymų ir siekių tyrumo įrodymą.

Vienok, charakiri Japonijoje atsirado ne iškart. Reikia atsižvelgti ir į tai, kad kai kurios Sibiro ir Rytų Azijos tautos turėjo ritualus, kažkuo primenančius japonų sepuku – ir jie priskirtini senesniam laikotarpiui, nei charakiri. Tad japonai galėjo tą paprotį perimti iš kitų tautų (pvz., ainų, Japonijos salų čiabuvių). Tačiau tik japonai taip iščiustijo tą ritualą.

Pradedant Chejano epocha (9-12 a.), sepuku jau tampa bušidalimi, tačiau tas reiškinys dar nebuvo masinis. Charakiri išpopuliarėjo tik 12 a. Pabaigoje, kai dėl valdžios varžėsi dvi giminės: Tairo ir Minamoto. Nuo tada charakiri atvejų gausėja, sepuku darosi samurajai, dažniausiai nenorėdami pasiduoti į nelaisvę arba mirus šeimininkui (tai įgavo cuifuku pavadinimą). Tarpusavio karų metu charakiri tampa masinis ir ši savižudybės forma ima dominuoti.

Kita dingstimi atlikti sepuku buvo grėsmė (iš feodalo ar valdžios) bausmės už koks nors samurajaus garbę sutepantį poelgį, aplaidumą ar pavedimo neatlikimą. Šiuo atveju charakiri buvo daromas savo nuožiūra arba giminaičių sprendimu. Charakiri darydavosi ir kaip pasyvaus protesto prieš akį badančią neteisybę (pvz., negalėjimą atlikti kraujo keršto), pasiaukojimo už idėją ženklą arba netekus galimybės pritaikyti savo profesionalius kario įgūdžius (pvz., praradus vasalystę). Šiaip – tai buvo išeitis iš bet kurios keblios padėties.

Charakiri ritualo samurajai imdavo mokytis nuo pat vaikystės. Tačiau samurajus galėjo nesąmoningai dėl skausmo netekti sugebėjimo valdyti savo veiksmus ir mirti negražiai: su kančios parodymu, parkritęs kniūpsčias, surikęs ir pan., – suteršdamas savo vardą. Todėl buvo įvestas kaisiakunin institutas, kurio esmė buvo padėti atliekančiam charakiri. Asistento pareigos apėmė charakiri atliekančio samurajaus kančių nutraukimą nukertant jam galvą.

Nežiurint seppuku keliamo liūdesio šiandienineje Japonijoje, seppuku neturi nuodėmingos reikšmės, kaip į tai žiūrima vakaruose. Žmonės vis dar vykdo savižudybes susijusias su verslo nesėkme, meilės trikampiais, neišlaikytais mokyklos egzaminais, mirtis daugelio laikoma geresne išeitimi už gyvenimą be garbės.

 

 RELIGINĖS SAMURAJŲ PAŽIŪROS

 

Kartu su samurajų sluoksnio susidarymu ėmė plisti ir dzen budizmas. „Dzen“ reiškia „panirimą į tylų apmąstymą“, siekiant nušvitimo. Iki siogunato įsigalėjimo, kariai garbino budą Amidą. Esmė buvo nepaprastai paprasta: tereikėjo nuolat kartoti Amida vardą. Tačiau Kamakura laikotarpiu to nepakako, tad sustiprėja dzen propaguotojai, įrodinėję, kad nuolatinis savęs tobulinimas, sugebėjimas išskirti bet kurios problemos esmę ir dėmesio sutelkimas jai, tikslo siekimas bet kokiomis priemonėmis turi didelę praktinę reikšmę. Nuo to meto dzen budizmas tapo karių sluoksnio dvasiniu pagrindu. Viena priežasčių – dzen budizmo paprastumas. Visai nereikėjo studijuoti religinę literatūrą. Pagrindiniu (tiesos pasiekimo) metodu buvo meditacija – sėdomis be jokių minčių.

14-16 a. Dzen budizmas, palaikomas siogunų valdžios, pasiekia savo įtakos viršūnę. Jis paveikia visas Japonijos kultūros sritis. Tačiau dzen idealistiniai teiginiai vis labiau ėmė skirtis nuo besivystančios pasaulėžiūros. Mokslo ir karo technikos, metalurgijos, kalnakasybos vystymasis parodė, kad vien valios kovoje nepakanka ir reikia žinių, perteikiamų per knygas, loginio mąstymo. Prieštaravimai dar labiau išryškėjo pasibaigus tarpusavio karams. Vis daugiau samurajų palikdavo kario dalią ir tapdavo mokytojais, menininkais, poetais.

Tačiau kai kurie sluoksnio atstovai laikėsi kitų budizmo šakų mokymų. Ypač paminėtina “nitiren”, iškilusi 13 a. Ir aiškinusi apie neišvengiamą visų būtybių ir daiktų virtimą Buda (nes jis yra visame kame). Nors tarp pasekėjų buvo ir samurajų, tačiau dominavo roninai, valstiečiai ir kitos išnaudojamos klasės.

Svarbią vietą užėmė senasis šinto kultas, kurio pagrindiniu bruožu buvo gamtos galių, vietinių dievybių ir protėvių garbinimas. Viena iš šventenybių buvo laikomas šventasis kardas – samurajaus simbolis ir siela. Šinto iš samurajų reikalavo gerbti protėvius, nusilenkti žuvusių karių ir vadų sieloms. Samurajai tikėjo dieviška lemtimi ir paklusdavo dievų valiai. Kaip šinto ir budizmo derinimo pasekmė, šinto dievai ėmė įgauti bodisatvų bruožų, o budizmo panteonas pasipildė šinto dievukais.

SAMURAJAI MŪŠIUOSE

 

Žodis „samurajus“ kilęs iš senovinio veiksmažodžio „saburou“, „samurau“ – „ištikimai tarnauti savo šeimininkui“. Klasikiniame japonų romane „Gendzi- monogatari“ (XI a. Pradžia) vieną frazę su šiuo veiksmažodžiu galima versti taip: „Tai laikais, kai daug kas buvo sprendžiama, jis buvo prie šeimininko, negailėdamas savo pilvo“.

Vėliau samurajai įsitvirtino kaip karinis sluoksnis, savotiška dvarininkija, o Josicune laikais samurajais vadinosi vasalai, prisiekę šeimininkui ir jo giminei ištikimybę nelaimėje ir mūšyje, ir kuriems šeimininkas ir jo giminė turėjo atsidėkoti palankumu, malone ir materialia gerove. Daugiausia tai buvo išeiviai iš valstiečių, kurių protėviai gavo žemės iš šeimininko protėvių. Drąsa ir kariniais sugebėjimais pasižymėję žiauriuose mūšiuose, jie palikdavo valstietišką darbą ir tapdavo draugovininkais, o kai kurie, kaip atpildą, gaudavo papildomos žemės su vasalais ir valstiečiais. Vienu žodžiu, vyko beveik toks pat procesas kaip Vakarų Europoje, tik su vienu esminiu skirtumu, kad japonų valstietis tada nebuvo smerdu ir vilanu; ir tik po keturių amžių nuskambėjo baisūs žiauraus imperatoriaus žodžiai: „Nežudyk mužiko, bet ir neleisk jam gyventi“. Ir dar: Japonijoje nebuvo įstatymo “mano vasalo vasalas ne mano vasalas”.

Samurajai atsirado žiauriuose mūšiuose.

Beje, per visą savo rašytinę istoriją Japonija tik keturis kartus buvo puolama svetimšalių. 1019 metais trijų tūkstančių piratų armija (čurčženų) išsilaipino šiauriniame Kioto salos krante ir ėmėsi žudyti, deginti ir plėšti. Netrukus, nors ir nelengvai, užpuolikai buvo sunaikinti. 1274 m. Beveik tose pačiose vietovėse išsilaipino mongolų-kinų bogdichano Chubilajaus kariuomenė. Pradžioje samurajų būriams sekėsi prastai (nepatikslintais duomenimis, jie tada pirmąkart susidūrė su šaunamąja artilerija, nors, galbūt, tai buvo savotiški ugniasvaidžiai), tačiau užklupęs taifūnas nuskandino didesnę laivų dalį; ir nenusisekę užkariautojai, spaudžiami įniršusių japonų, išsinešdino. Po septynių metų Chubilajus į Japoniją pasiuntė naują armadą, tačiau vėl užklupo taifūnas ir nuskandino visą laivyną; ir tai buvo paskutinė Kinijos pastanga užvaldyti Japoniją. Akademikas N. Konradas rašė: “Japonų tautos sąmonėje toks sėkmingas grėsmingo užpuolimo atrėmimas buvo suvoktas kaip vietinių dievų veiksmas: būtent jie kamikadzės (dieviškojo vėjo) pavidalu puolė ateivius”. Ketvirtąjį kartą Japonija užpuolimą patyrė 1945 m.: į jos žemes ir vandenis atėjo JAV armija.

Ne, ne mūšiuose su išorės priešu atsirado ir tobulėjo puikioji samurajų kavalerija (pėstininkų beveik nebuvo, skydais beveik nesinaudojo, raitelis veltiniais ir odiniais šarvais nuostabiai valdė toliašaudį lanką ir, pasitaikius progai, galėjo kalaviju perkirsti priešininką nuo pečių iki juosmens). Tų dešimties tūkstančių, kuriems teko išeiti į istorinę arena XII amžiuje, tėvai ir seneliai tapdavo kariais atšiauriuose šalies šiaurės rytuose, žygiuose prieš aborigenus-ainosus ir prieš gentainius, bandžiusius atsiskirti nuo centrinės vyriausybės. Tai buvo frontireriai, profesionalūs kareivos, grubūs, žiaurūs, be galo ištikimi ir be galo sukti…

Taira ir Minamoto – tai du klanai, organizavę ir vadovavę samurajų armijai feodalinės viršenybės principu. Taira klanas viešpatavo daugiau ar mažiau civilizuotuose šalies vakaruose. Minamoto klanas turėjo pranašumą Kanto krašte, tuometinės Japonijos “laukiniuose rytuose”. Tarp jų – Kioto, sostinė, Chejankio, Taikos ir ramybės sostinė.

Žmogaus gyvenimas nuolat kinta, keičiasi visuomenės valdymo ir tarpusavio santykių, bendravimo formos. Nesikeičia tik psichologija: moralinės normos, etikos principai. Ir čia ypatingu pavyzdžiu gali būti samurajai. Šio tūkstančius metų gyvavusio karinio visuomenės sluoksnio įtaka ankstyvajai Japonijai buvo tokia stipri, kad be jo suvokimo sunku suprasti ne tik Japonijos istoriją ir tradicinę kultūrą, bet iš šiandienos aktualijas. Nors šiandien vargu ar dar liko nors vienas samurajus, tačiau domėjimasis jais išliko didelis.